Pažinkite mane muzikoje. Jos mano gyvenime buvo daugiausia dar tada, kai tėveliai su dainom ir lopšinėm laukė gandro, nešančio mažą triukšmaujančią mergaitę. Gamta tuo metu spurdėjo nekantrumu: juk buvo likusios tik kelios dienos iki labiausiai žvaigždėto metų mėnesio – rugpjūčio. Tik susipažinusi su tėvais, supratau, kad sutarsime: jie mėgo dainuoti man, o aš – jiems. Tiesa, mano dainos tuo metu sukeldavo ne tik džiaugsmo, bet ir galvos skausmo – galbūt dėl to, kad serenadas mėgdavau traukti naktimis. Paaugus supratau, kad negaliu sustoti. Mama buvo ta, kuri nepailstančiai palaikė, skatino ir kaip tikra matematikė protingai apsvarstydavo kiekvieną žingsnį muzikos keliu. Tėtis yra muzikantas, todėl daugiausiai dainavau su juo ir savo seserimis. O solo užtraukiau šešerių.
Didi man buvo 1994-ųjų diena – tąsyk pirmąkart sudalyvavau „Dainų dainelėje“. Kadangi esu lenkaitė, dainavau vaikiškas daineles lenkų kalba. Pačios pirmosios buvo apie tai, kas man svarbu iki šiol – gėlės. Tiek metų praėjo, bet vis dar jaučiu ta pačia styga – labai mėgstu rūpintis augalais. Atsimenu ir tokią vaikų pamėgtą dainelę „Asa tadarasa”. Smagu buvo, kai po vieno pasirodymo mano, mažos mergaitės, dainas vis dažniau išgirsdavau dainuojant ne tik lenkų, bet ir lietuvių tarpe. Nuo to karto nutariau augti „Dainų dainelės“ scenoje. Mokausi Trakų rajono Rūdiškių vidurinėje mokykloje, taip pat Rūdiškių muzikos mokykloje, kurioje baigiau fortepijono bei smuiko klasę. Dėl artimesnės draugystės su šiais instrumentais scenoje jaučiausi vis drąsiau. Buvau tokia mažutė dama – dainuodavau prancūziškai, pasipuošusi močiutės siūtomis suknelėmis ir baltomis pirštinaitėmis. Tos pirštinaitės tarsi priaugo prie manęs ir daugeliui tapo įsimintinu ženklu. Žmonės vis klausdavo: „Evelina, o kur tavo pirštinaitės?“
Šešis kartus tapus „Dainų dainelės“ laureate, veržiausi į neišbraidytas pievas. Džiaugiuosi, kad kelyje sutikau žmonių, iš kurių galėjau ko nors pasimokyti. Teko dainuoti kartu su įžymiais lenkų dainininkais: Eleni, Mietek Ščesniak bei grupe „Blue Cafe“. Laikas bėgo, o aš keliavau iš vieno dainų konkurso į kitą. Tarptautiniai festivaliai Lenkijoje, Vokietijoje, kitose šalyse…Visur sulaukdavau pripažinimo, žmonių palaikymo ir tikėjimo manimi. Todėl nebuvo sunku augti su muzika.
Vienintelį kartą gyvenime, prieš stojant į universitetą, mane aplankė abejonės: galbūt jau laikas mesti dainavimą ir užsiimti kuo nors rimtesniu? Laimei, menas manyje buvo stipresnis už visus kitus dalykus, todėl Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademijoje pabaigiau džiazo vokalą.
Dar studijuodama inicijavau ir pati dalyvavau tokiuose projektuose kaip ,,Meilės Istorijos Pagal Edith Piaff“, ,,Chopin Jazz inn“ ir ,,All that Cabaret Muzikoje esu drąsi ir atsidavusi, todėl kasmet mano dalyvaujamų projektų gretas papildo net keli intriguojantys pavadinimai. Pavyzdžiui, mano muzikiniame žemėlapyje atsirado ,,Monmartro gatvelės“, ,,Brodvėjaus Miuziklai“ bei „Alicija Vilniaus šalyje“. Mėgstu konceptualius koncertus, tad įgyvendinau savo idėjas projektuose „Flirtas tango žingsniu”, ,,Kalėdinis atvirukas“, ,,Su meile, Barbrai Streisand“, ,,Neišsiųsti meilės laiškai“. Visada svajojau vaidinti teatre, tad drąsiai išbandžiau save miuzikluose „Aida“, „Kabaretas“ ir ,,Jūratė ir Kąstytis“.
Priėmiau ir televizinius iššūkius. 2010 metais draugų paskatinta dalyvavau Nacionaliniame Eurovizijos dainų konkurse, kur iškovojau 3 vietą. Po metų sulaukiau kvietimo į projektą „Žvaigždžių duetai“, kur mums su aktoriumi Jokūbu Bareikiu sekėsi išties puikiai. Deja, projektui įpusėjus teko jo atsisakyti… dėl dar didesnės sėkmės. Antrąkart bandžiusi jėgas Eurovizijos atrankoje, tais metais aš laimėjau! Taigi iškeliavau atstovauti Lietuvą su daina ,,C’est ma vie“, kurią man sukūrė geras draugas pianistas ir kompozitorius Paulius Zdanavičius. Dvi savaites Diuseldorfe buvo nuostabiausios mano gyvenime. Didžiulis klausytojų ir žiniasklaidos dėmesys, pasitikėjimas ir palaikymas tiesiog pakėlė mane ant sparnų. Tai buvo didžiausia mano gyvenime scena, kuriai jaučiausi pasiruošusi ir be baimės atstovavau sau, mane visada palaikiusiai šeimai ir gerbėjams.
2013 m. išsipildė dar viena mano svajonė. Ne paslaptis, jog dievinu Barbra Streisand balsą, mane be galo žavi jos dainos ir inteligentiškas muzikos supratimas. Su Gintaru Rinkevičiumi sukurtas muzikinis projektas taip ir vadinosi – „Su meile Barbrai“. Didžiuojuosi bendra kūrybine veikla su aukščiausio lygio profesionalais – maestro bei Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Esu dėkinga likimui už daugybę puikių įkvepiančių žmonių, kuriuos sutinku savo muzikiniame kelyje.
